Sąmoningumas ir meditacija: priemonės, padedančios susidoroti su Huntingtono liga

Gyvenimas su Huntingtono liga reiškia gyvenimą nežinomybėje. Ne visada žinau, kaip judės mano kūnas, kiek energijos turėsiu ar kaip aiškiai veiks mano protas vieną dieną, palyginti su kita. HD daro įtaką man fiziškai, protiškai ir emociškai. Nors negaliu kontroliuoti kiekvieno simptomo ar nuspėti ligos progresavimo, sąmoningumas mane išmokė, kad galiu pasirinkti, kaip reaguoti į dabartinę akimirką.

Sąmoningumas – tai praktika, kai skiriame dėmesį tam, kas vyksta šiuo metu, ir iš karto to nevertiname. Man tai gali reikšti, kad atkreipiu dėmesį į savo kvėpavimą, stebiu įtampą savo kūne, pripažįstu emociją arba tiesiog suvokiu, kad jaučiuosi prislėgta.

Prieš pradėdama reguliariai praktikuoti sąmoningumą, dažnai kovodavau su savo jausmais. Norėjau, kad nemalonios mintys, emocijos ir simptomai išnyktų. Maniau, kad būti stipria reiškia viską ištverti. Laikui bėgant supratau, kad pasipriešinimas savo patirčiai dažnai sukelia dar daugiau įtampos.

Sąmoningumas nepadeda išgydyti Huntingtono ligos. Jis nesustabdo kiekvieno nevalingo judesio, neišsklaido nuovargio ir nepašalina baimės dėl ateities. Tačiau jis man suteikia erdvės. Jis sukuria pauzę tarp to, kas vyksta, ir to, kaip aš į tai reaguoju.

Meditacija tapo vienu iš būdų, kuriais aš susikuriu tą erdvę. Stengiuosi medituoti kasdien, net jei turiu tik kelias minutes. Galiu ramiai sėdėti, klausytis vedamos meditacijos, sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą arba kartoti raminančią frazę. Nėra vieno teisingo meditacijos būdo. Mano kūnas neturi likti visiškai nejudantis, o protas – visiškai tuščias.

Šis supratimas buvo svarbus, nes gyvenant su choreja tradiciniai meditacijos vaizdiniai gali atrodyti nerealistiški. Medituodama galiu judėti. Mintys gali klajoti. Man gali tekti pakoreguoti padėtį arba medituoti gulint. Nė viena iš šių aplinkybių nereiškia, kad darau tai neteisingai. Meditacija nėra apie nejudrumo išlaikymą. Ji yra apie tai, kad švelniai sugrąžinčiau dėmesį, kai tik pastebiu, kad jis nuklydo.

Viena praktiška technika, kurią naudoju, yra 4-7-8 kvėpavimo pratimas. Įkvepiu skaičiuodama iki keturių, sulaikau kvėpavimą skaičiuodama iki septynių ir lėtai iškvepiu skaičiuodama iki aštuonių. Lėtesnis kvėpavimas padeda nuraminti nervų sistemą, kai jaučiu nerimą ar esu pernelyg sujaudinta. Žmonės, turintys sveikatos ar kvėpavimo problemų, turėtų pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu ir pritaikyti kvėpavimo pratimus taip, kad jaustųsi saugiai.

„Įsitvirtinimas“ – dar viena naudinga praktika. Galiu išskirti penkis dalykus, kuriuos matau, keturis – kuriuos jaučiu, tris – kuriuos girdžiu, du – kuriuos uodžiu, ir vieną – kurį jaučiu skoniu. Šis pratimas padeda man vėl sutelkti dėmesį į aplinką, kai mano mintis užvaldo baimė, stresas ar netikrumas.

Aš taip pat praktikuoju sąmoningumą per judesį. Švelni joga, tempimo pratimai ir pasivaikščiojimai gamtoje padeda man sugrįžti prie savo kūno su užuojauta. Sergant Hantingtono liga, lengva žiūrėti į savo kūną tik per tai, ko jis negali padaryti. Sąmoningas judesys man primena, kad reikia pastebėti, ką mano kūnas vis dar sugeba daryti.

Kai kuriomis dienomis sąmoningas judėjimas gali reikšti tiesiog stovėjimą ir tempimąsi. Kitomis dienomis tai gali reikšti pakilimą iš kėdės arba tiesiog dėmesio sutelkimą į savo kvėpavimą poilsio metu. Aš išmokau priimti savo kūną tokį, koks jis yra, o ne versti jį atitikti kokius nors lūkesčius.

Dienoraščio rašymas yra dar viena svarbi mano psichinės gerovės praktikos dalis. Rašymas leidžia man apdoroti jausmus, kuriuos gali būti sunku išreikšti žodžiu. Rašau apie baimę, sielvartą, dėkingumą, pyktį, viltį ir pamokas, kurių vis dar mokausi. Taip pat praktikuoju dėkingumą. Dėkingumas nereikalauja, kad apsimetinėčiau, jog gyvenimas su HD yra lengvas. Jis padeda man suprasti, kad sunkumai ir gėris gali egzistuoti vienu metu.

Savigailė yra mano sąmoningumo praktikos pagrindas. Kai man sunku susikaupti, prarandu pusiausvyrą, pavargstu ar man reikia pagalbos, stengiuosi su savimi kalbėti taip, kaip kalbėčiau su žmogumi, kurį myliu. Vietoj to, kad klausčiau: “Kas man negerai?”, klausiu: “Ko man dabar reikia?”

Kartais atsakymas yra poilsis. Kartais – judėjimas, maistas, ramybė, malda, terapija, vaistai arba ryšys su kitu žmogumi. Sąmoningumas padeda man pastebėti tuos poreikius, kol dar nepasiekiu visiško išsekimo.

Psichinės gerovės praktikos turėtų papildyti profesionalią pagalbą, o ne ją pakeisti. Meditacija man padėjo, tačiau taip pat man buvo naudinga terapija, medicininė priežiūra, vaistai ir kvalifikuotų specialistų patarimai. Kiekvienas, kuris patiria nuolatinę depresiją, nerimą, didelius elgesio pokyčius ar turi minčių apie savižalą, turėtų kreiptis pagalbos į licencijuotą sveikatos priežiūros specialistą.

Sąmoningumas nesuteikė man galimybės kontroliuoti Huntingtono ligą. Jis padėjo man užmegzti užjaučiančius santykius su savimi. Jis man primena, kad aš esu daugiau nei mano diagnozė, simptomai ir baimės.

Ne visada galiu pasirinkti, ką HD atneša į mano dieną. Galiu sustoti, įkvėpti, įsiklausyti į savo kūną ir sugrįžti į dabartį. Kartais būtent toje vienintelėje akimirkoje randu ramybę.